Oi neverk, motušėle

Oi neverk, motušėle, kad jaunas sūnus Eis ginti brangiosios tėvynės! Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus Lauks teismo dienos paskutinės.

Taip nelaužyk sau rankų, kaip beržo šakas Kad laužo užrūstintas vėjas; Tau dar liko sūnų; kas tėvynę praras, Antros neišmels apgailėjęs.

Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai: Jie mylimą Lietuvą gina; Kam nusviro galva, tam Dangaus angelai Vainiką iš deimantų pina.

Daugel krito sūnų kaip tų lapų rudens: Baltveidės oi verks, nes mylėjo! Bet nei bus, nei tekės Nemune tiek vandens, Kiek priešų ten kraujo tekėjo.

Vedė Vytautas ten didžiavyrių pulkus Ir priešų sulaužė puikybę: Už devynias mares, už tamsiuosius miškus Išvarė kryžiuočių galybę.

Saulė leidos raudona ant Vilniaus kapų, Kai duobę kareiviai ten kasė, Ir paguldė daug brolių greta milžinų, O Viešpats jų priglaudė dvasią.

O neverk, motušėle, kad jaunas sūnus Eis ginti brangiausios tėvynės! Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus Lauks teismo dienos paskutinės!